Šventasis Raštas - Anti-Evangelija - Atgalinis skaičiavimas iki Karalystės

Yra ryškus skirtumas tarp dabartinių posinodalinių baigčių, palyginti su Šv. Jono Pauliaus II pontifikatu, kurio memorialą šiandien minime. Būtent šis didis šventasis, 1976 m., žvelgdamas į žmonijos horizontą, Bažnyčiai pranašiškai pareiškė:

Dabar susiduriame su galutine konfrontacija tarp Bažnyčios ir antibažnyčios, Evangelijos prieš Evangeliją, Kristaus prieš antikristą... Tai išbandymas... 2,000 metų kultūros ir krikščioniškosios civilizacijos, kartu su visais jos pasekmes žmogaus orumui, asmens teisėms, žmogaus teisėms ir tautų teisėms. - kardinolas Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II) Eucharistijos kongrese, Filadelfijoje, PA; 13 m. Rugpjūčio 1976 d .; plg. „Catholic Online“ (Aukščiau pateiktus žodžius patvirtino tą dieną dalyvavęs diakonas Keithas Fournier.)

Taip ir yra: šiandien mes matome klaidingos evangelijos atsiradimą, kurią skleidžia ne mažiau vyskupai ir kardinolai kurie atvirai prieštarauja katalikų mokymui.^[1]pvz. čia ir čia Už jų gudrybių slypi Anti-gailestingumas — klaidinga užuojauta, kuri pateisina nuodėmę ir netgi ją šlovina, naudodamasi klaidingomis „tolerancijos“ ir „įtraukimo“ dorybėmis. Priešingai, autentiška Evangelija vadinama „gerąja naujiena“ tiksliai nes ji nepalieka mūsų nuodėmės grandinėse, bet suteikia galimybę tapti nauju kūriniu Kristuje: tuo, kuris yra išlaisvintas iš tamsos galių, kūno aistrų ir pragaro pasmerkimo. Mainais siela, kuri atgailauja nuo nuodėmės yra perpildytas pašvenčiančios malonės, pripildytas Šventosios Dvasios ir įgalintas dalytis dieviškoje prigimtyje. Kaip girdėjome šioje praeityje skelbiant šv Pirmadienio pirmosios Mišių skaitymas:

Mes visi kažkada gyvenome tarp jų savo kūno troškimais, vadovaudamiesi kūno norais ir impulsais, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti. Bet Dievas, turtingas gailestingumo dėl didžiulės meilės mums, net kai buvome mirę dėl savo nusikaltimų, atgaivino mus su Kristumi (iš malonės jūs buvote išgelbėti), prikėlė mus su Juo ir pasodino kartu su Juo danguje Kristuje Jėzuje... (plg. Ef 2, 1–10)

A Posinodinis apaštališkasis raginimas, Šv. Jonas Paulius II dar kartą patvirtino 2000 metų Tradiciją ir aiškų Šventojo Rašto mokymą apie atsivertimo ir atgailos poreikį – t. „Savęs pažinimas“ – kad nebūtume apgauti, smerkdami save:^[2]plg. 2 Tesės 2: 10-11

Šventojo apaštalo Jono žodžiais: „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, apgaudinėjame save, o tiesos nėra mumyse. Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas ir atleis mūsų nuodėmes“. Šie įkvėpti žodžiai, parašyti pačioje Bažnyčios aušroje, geriau nei bet kuri kita žmogiškoji išraiška įveda nuodėmės temą, kuri glaudžiai susijusi su susitaikinimo tema. Šie žodžiai pateikia nuodėmės klausimą žmogiškuoju aspektu: nuodėmė yra neatsiejama tiesos apie žmogų dalis. Tačiau jie iš karto susieja žmogiškąjį matmenį su jo dieviškuoju matmeniu, kur nuodėmei priešinasi dieviškosios meilės tiesa, kuri yra teisinga, dosni ir ištikima ir kuri pirmiausia atsiskleidžia atleidimu ir atpirkimu. Taigi šv. Jonas taip pat rašo šiek tiek toliau, kad „kad ir kokius kaltinimus (mūsų sąžinė) mums keltų, Dievas yra didesnis už mūsų sąžinę“.

Pripažinti savo nuodėmę, iš tikrųjų – dar giliau įsiskverbti į savo asmenybės svarstymą – atpažinti Būti nusidėjėliu, galinčiu nusidėti ir linkusiu daryti nuodėmę yra esminis pirmas žingsnis grįžtant pas Dievą. Pavyzdžiui, tai yra Dovydo, kuris „daręs tai, kas pikta Viešpaties akyse“ ir pranašo Natano subartas, išgyvenimas sušunka: „Nes aš žinau savo nusikaltimus ir mano nuodėmė visada yra mano akivaizdoje. Tau vienam aš nusidėjau ir padariau tai, kas bloga tavo akyse“. Panašiai pats Jėzus į sūnaus palaidūno lūpas ir į širdį įdeda tokius reikšmingus žodžius: „Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau.

Tiesą sakant, susitaikymas su Dievu suponuoja ir apima sąmoningą ir ryžtingą atsiribojimą nuo nuodėmės, į kurią papuolėte. Taigi tai suponuoja ir apima atgailą pačia šio termino prasme: atgailauti, parodyti šią atgailą, priimti tikrą atgailos požiūrį – tai yra žmogaus, kuris pradeda grįžti pas Tėvą, požiūris. Tai yra bendras įstatymas, kurio kiekvienas asmuo turi laikytis savo konkrečioje situacijoje. Nes neįmanoma su nuodėme ir atsivertimu kalbėti tik abstrakčiai.

Konkrečiomis nuodėmingos žmonijos aplinkybėmis, kai negali būti atsivertimo be savo nuodėmės pripažinimo, Bažnyčios sutaikinimo tarnyba įsikiša kiekvienu konkrečiu atveju atgailos tikslu. Tai reiškia, kad Bažnyčios tarnystė įsikiša tam, kad atvestų žmogų prie „savęs pažinimo“ – šv. Kotrynos Sienietės žodžiais tariant – prie blogio atmetimo, draugystės su Dievu atkūrimo, prie naujo. vidaus tvarka, nauja bažnytinė konversija. Iš tiesų, net ir už Bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės ribų, atgailos žinia ir tarnystė yra skirta visiems vyrams ir moterims, nes visiems reikia atsivertimo ir susitaikinimo. — „Susitaikymas ir atgaila“, n. 13; vatikanas.va

- Markas Mallettas yra knygos autorius Dabar žodis, Galutinė konfrontacija, ir vienas iš „Countdown to the Kingdom“ įkūrėjų