Dievas ne tas, apie kurį tu galvoji

by

Markas Mallettas

 

Daug metų, būdamas jaunas, kovojau su skrupulingumu. Dėl kokių nors priežasčių aš abejojau, ar Dievas mane myli – nebent būčiau tobulas. Išpažintis tapo mažiau atsivertimo akimirka, o labiau būdu tapti priimtinesniu Dangiškajam Tėvui. Mintis, kad Jis gali mane mylėti tokią, kokia esu, man buvo labai labai sunku priimti. Šventasis Raštas, pavyzdžiui, „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“,[1]Mattas 5: 48 arba „Būk šventas, nes aš šventas“[2]1 naminių 1: 16 tik padėjo man jaustis dar blogiau. Aš nesu tobulas. Aš nesu šventas. Todėl aš turiu būti nepatinkantis Dievui. 

Priešingai, Dievui iš tikrųjų nepatinka nepasitikėjimas Jo gerumu. Šv. Paulius rašė:

Be tikėjimo neįmanoma jam patikti, nes kiekvienas, kuris artinasi prie Dievo, turi tikėti, kad jis egzistuoja ir kad jis apdovanoja jo ieškančius. (Hebrajai 11: 6)

Jėzus pasakė Šv. Faustinai:

Gailestingumo liepsnos mane degina - raginama išleisti; Aš noriu juos išlieti ant sielų; sielos tiesiog nenori tikėti Mano gerumu.  - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 177 m

Tikėjimas nėra intelektualus pratimas, kai žmogus tiesiog pripažįsta Dievo egzistavimą. Net velnias tiki Dievą, kuris vargu ar yra patenkintas šėtonu. Tikėjimas veikiau yra panašus į vaikišką pasitikėjimą ir pasidavimą Dievo gerumui ir Jo išganymo planui. Šį tikėjimą padidina ir išplečia tiesiog meilė... taip, kaip sūnus ar dukra mylėtų savo tėtį. Ir todėl, jei mūsų tikėjimas Dievu yra netobulas, jį vis tiek neša mūsų troškimas, tai yra mūsų pastangos mylėti Dievą mainais. 

...meilė dengia daugybę nuodėmių. (1 Pet 4: 8)

Bet kaip su nuodėme? Ar Dievas nekenčia nuodėmės? Taip, visiškai ir be atsargų. Bet tai nereiškia, kad Jis nekenčia nusidėjėlio. Atvirkščiai, Dievas nekenčia nuodėmės būtent todėl, kad ji subjauroja Jo kūriniją. Nuodėmė iškreipia Dievo įvaizdį, kuriame esame sukurti, ir prilygsta žmonių vargai, liūdesiui ir nusivylimui. Man nereikia tau to sakyti. Mes abu žinome nuodėmės padarinius mūsų gyvenime, kad žinotume, kad tai tiesa. Štai kodėl Dievas duoda mums savo įsakymus, savo dieviškus įstatymus ir reikalavimus: žmogaus dvasia randa poilsį ir ramybę savo dieviškoje valioje ir harmonijoje su ja. Manau, kad tai mano visų laikų mėgstamiausi žodžiai iš Šv. Jono Pauliaus II:

Jėzus yra reiklus, nes linki mums tikros laimės.  —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., „Zenit“

Iš tikrųjų geras jausmas aukotis, būti drausmingam, atmesti dalykus, kurie kenkia. Jaučiamės orūs, kai tai darome, ir taip yra todėl, kad esame tokie, kokie esame iš tikrųjų sukurti. Ir Dievas nesukūrė nuostabių dalykų kūrinijoje, kad mes jais nesidžiaugtume. Vynmedžio vaisiai, skanus maistas, santuokiniai santykiai, gamtos kvapai, vandens grynumas, saulėlydžio drobė... visa tai yra Dievo būdas pasakyti, „Sukūriau tave šioms prekėms“. Tik tada, kai piktnaudžiaujame šiais dalykais, jie tampa sielos nuodais. Net jei gersite per daug vandens, galite jus nužudyti, arba per greitai įkvėpus per daug oro galite apalpti. Taigi, pravartu žinoti, kad neturėtumėte jausti kaltės dėl to, kad mėgaujatės gyvenimu ir mėgaujatės kūryba. Ir vis dėlto, jei mūsų puolusi prigimtis kovoja su tam tikrais dalykais, tai kartais geriau šias gėrybes palikti nuošalyje, kad būtų pasiektas aukštesnis gėris – ramybė ir harmonija likti draugystėje su Dievu. 

O kalbant apie draugystę su Dievu, viena iš labiausiai gydančių ištraukų, kurias skaičiau Katekizme (ištrauka, kuri yra dovana skrupulingiesiems), yra mokymas apie atleidžiamą nuodėmę. Ar kada nors nuėjote į išpažintį, grįžote namo ir praradote kantrybę arba beveik negalvodami įpratote į seną įprotį? Šėtonas yra čia pat (ar ne) ir sako: „Ak, dabar tu jau nebe švarus, nebetyras, nebe šventas. Tu vėl susprogdavai, nusidėjėle... Bet štai ką sako katekizmas: nors švelni nuodėmė silpnina meilę ir sielos galias...

...lengvoji nuodėmė nepažeidžia sandoros su Dievu. Su Dievo malone tai žmogiškai pataisoma. „Atgailaujanti nuodėmė neatima iš nusidėjėlio pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir dėl to amžinos laimės“.Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 1863 m

Kaip apsidžiaugiau perskaičiusi, kad Dievas tebėra mano draugas, nors suvalgiau per daug šokolado arba praradau šaltį. Žinoma, Jam dėl manęs liūdna, nes Jis vis dar mato, kad esu pavergtas. 

Amen, amen, sakau jums: kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. (John 8: 34)

Bet tada Jėzus atėjo išvaduoti būtent silpnųjų ir nuodėmingųjų:

Nusidėjėlis, jaučiantis savyje visišką švento, tyro ir iškilmingo nepriteklių dėl nuodėmės, nusidėjėlis, kuris, jo paties akimis, yra visiškoje tamsoje, atskirtas nuo išgelbėjimo vilties, nuo gyvenimo šviesos ir nuo šventųjų bendrystė yra pats draugas, kurį Jėzus pakvietė vakarieniauti, kuris buvo paprašytas išeiti iš gyvatvorės, paprašė būti jo vestuvių partneriu ir Dievo įpėdiniu ... Kas vargšas, alkanas, nuodėmingas, puolęs ar neišmanėlis yra Kristaus svečias. - Matthew vargšas, Meilės bendrystė, p.93

Tokiam žmogui pats Jėzus sako:

O siela, apimta tamsos, nenusimink. Viskas dar nėra prarasta. Ateik ir pasitikėk savo Dievu, kuris yra meilė ir gailestingumas ... Tegul nė viena siela nebijo priartėti prie Manęs, nors jos nuodėmės yra tokios raudonos ... Aš negaliu nubausti net didžiausio nusidėjėlio, jei jis kreipiasi į Mano užuojautą, bet dėl priešingai, aš pateisinu jį savo nesuvokiamu ir nepaaiškinamu gailestingumu. - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1486, 699, 1146

Pabaigai, tiems iš jūsų, kurie tikrai sunkiai galvoja, kad Jėzus gali mylėti tokį, kaip jūs, apačioje yra daina, kurią parašiau specialiai jums. Bet pirmiausia, paties Jėzaus žodžiais, taip Jis žiūri į šią vargšą, puolusią žmoniją – net ir dabar...

Nenoriu bausti skaudančios žmonijos, bet noriu ją išgydyti, prispausdamas prie mano gailestingos širdies. Aš naudoju bausmes, kai jie patys mane verčia tai daryti; Mano ranka nelinkusi griebtis teisingumo kalavijo. Prieš Teisingumo dieną siunčiu Gailestingumo dieną.  - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1588 m

Man liūdna, kai jie mano, kad aš esu griežtas ir kad daugiau naudojuosi teisingumu nei gailestingumu. Jie yra su Manimi taip, tarsi aš juos smogčiau kiekviename dalyke. Oi, kaip aš jaučiuosi negarbė dėl šių! Tiesą sakant, tai verčia juos likti tinkamu atstumu nuo Manęs, o tas, kuris yra toli, negali priimti visos Mano Meilės susiliejimo. Ir nors jie yra tie, kurie Manęs nemyli, jie mano, kad Aš esu sunkus ir beveik baimę kelianti Būtybė; o vien tik pažvelgę ​​į Mano gyvenimą jie gali pastebėti tik vieną teisingumo aktą – kai, norėdamas apginti savo Tėvo namus, paėmiau virves ir pertraukiau jas į dešinę ir į kairę, išvaryti profanatorius. Visa kita buvo tik Gailestingumas: Gailestingumas Mano prasidėjimas, Mano gimimas, Mano žodžiai, Mano darbai, Mano žingsniai, Kraujas, kurį praliejau, Mano skausmai – viskas manyje buvo Gailestinga Meilė. Tačiau jie bijo Manęs, o savęs turėtų bijoti labiau nei Manęs. – Jėzus Dievo tarnai Luisa Piccarreta, 9 m. birželio 1922 d.; Kiekis 14

 

 

 

Spausdinti draugais, PDF ir el. Paštu

Išnašos

Išnašos

1 Mattas 5: 48
2 1 naminių 1: 16
Posted in Iš mūsų bendraautorių, Luisa Piccarreta, Laiškai, Šv. Faustina.