Luz – Meilė yra didžiausia realybė…

Mylimieji mano Nekaltosios Širdies vaikai, Dieviškoji Meilė rodo savo paklusnumą. Šią dieną įvyks didžioji pamoka apie meilę artimui: patirtinė meilė, meilė, gimusi iš veiksmų kitiems, meilė, kuri nesilaiko atsiduoti tiems, kuriems jos reikia, meilė, kurią mano vaikai įkūnija savyje. kad dirbčiau ir elgčiausi kaip mano Sūnus.

Kas atsisakys meilės vargstantiems, meilės, kuri padeda, kuri išeina susitikti, kuri malšina skausmą, kuri atsiduoda už brolį ir padeda jam nešti savo kasdienį kryžių – meilės, kuri sako „taip“, kai yra savo viduje. pasiekti ir dalintis pagalbos, artumo, brolybės žodžiais?

Savo „taip“ Tėvui mano dieviškasis Sūnus atidavė save už žmonijos nuodėmes ir jas pagimdė. Šį Didįjį Ketvirtadienį minima didžiulė meilės paslaptis. Neatsižvelgiant į tai, kam, kaip ir kada, meilė yra didžiausia tikrovė tarp kiekvieno iš mano vaikų kryžių. Plaukdamas kojas, mano Dieviškasis Sūnus parodo jums, ką reiškia tapti mažu, kad jūsų artimieji būtų gyvi Dieviškosios Meilės liudijimai.

Mylimi vaikai, mano Dieviškasis Sūnus liudija jums apie Savo meilę, meilę išsižadėti. Žmonės turi atsisakyti to, ko nori, savo pageidavimų. Kas atsisako savo skonio ir žmogiškų troškimų, įeina į meilės pilnatvę: kuo daugiau atsiduodi savo broliams ir seserims, tuo esi didesnis. Meilė, kurios moko mano Dieviškasis Sūnus, yra meilė dalytis ir padėti savo broliui nešti kryžių, kai jis per sunkus; tai visada mylėti savo artimą, o juo labiau, kai jis kenčia.

Meilė reiškia laisvę artimui pasirinkti ir pasakyti, kada sustoti, kada nori pagalbos ar siūlomos meilės. Todėl melskitės, mano vaikai! Ateis momentas, kai plyš akmeninė širdis ir meilė.

Mylimieji mano Širdies vaikai, mano Dieviškasis Sūnus atsiduoda savo mylimiems apaštalams, taip pagimdydamas Šventosios Kunigystės įsteigimą, kaip Jo apmokėjimo atminimą ne tik už apaštalus, bet ir taip, kad šiuo metu kiekvienas iš Jo vaikai gali dalyvauti šioje įsimintinoje Šventojoje Vakarienėje. Laužydamas duoną, Jis palaimino ją ir davė savo apaštalams ir tarė: „Imkite, valgykite, tai yra mano kūnas“. Tada Jis paėmė taurę su vynu, palaimino ją ir atidavė savo apaštalams, sakydamas: „Tai mano Kraujo atminimui, kuris išliejamas jūsų nuodėmėms atleisti“. (plg. Mt 26, 26–28)

Mylimi vaikai, ši Šventoji Vakarienė švenčiama labai iškilmingai Eucharistijos sakramentui, tačiau kartu ir liūdesys dėl mano dieviškojo Sūnaus įkalinimo. Ką mama sako sūnui prieš išvykdama?

Mes žiūrime vienas kitam į akis ir kalbame vienas kitam be žodžių. Susiliejusios su Tėvo valia, mūsų širdys apkabina ir labiau nei bet kuriuo kitu metu tampa viena. Mes priimame ir išgyvename įvykius akimirkos erdvėje, kuri tęsis iki laikų pabaigos. Su tokiu apkabinimu sielos bus padrąsintos kančios, džiaugsmo, vilties, meilės ir tikėjimo akimirkomis. Nieko nelieka be vaisių. Mano palaiminimą mano Dieviškajam Sūnui turėtų kartoti motinos savo vaikams, o mano palaiminimas tuo pat metu neša Juozapo, jo tariamo tėvo, palaiminimą.

Mano dieviškasis Sūnus išvyksta, bet aš nesu vienas: aš einu su Juo mistiškai. Dalinuosi Jo savęs dovanojimu, kad vėliau Jis duotų mane žmonijai, taip tapdamas žmonijos Motina.

Mylimi vaikai, vykdykite ketvirtąjį įsakymą; tėvai, mylėkite savo vaikus. Turėkite omenyje meilės įstatymą: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau (Jn.13:34-38).

Nešu tave savo motiniškoje Širdyje. 

Motina Marija

Sveika, Marija švariausia, suplanuota be nuodėmės

Sveika, Marija švariausia, suplanuota be nuodėmės

Sveika, Marija švariausia, suplanuota be nuodėmės

Luz de María komentaras

Broliai ir seserys, vienytis begalinės meilės, melskimės širdimi:

Drąsi mama,

nuolankus kaip maža lauko gėlė,

tu slepi savyje

Tėvo mėgstamiausia rožė,

į kurį Jis pažvelgė

įvykdyti Jo Valią iš meilės.

Šiandien aš tave lydiu kiekvieną akimirką;

atrodo, kad esi toli nuo savo Sūnaus, 

bet tu arčiau

nei bet kuri būtybė gali įsivaizduoti,

nes tu gyveni susiliejęs su Juo vienoje širdyje. 

Coredemptrix, liūdna mama,

Tavo kančia mane alpsta.

Tu pažiūrėjai į mane,

atiduodamas tą, kuriam pagimdei.

Kaip aš galiu tavęs nemylėti!

Kaip galiu tau nepadėkoti!

Kaip galiu tavęs nepagirti,

jei atidavėte savo Švenčiausiąjį Sūnų

kad būčiau laisvas!

Gerai žinau, kad nėra sūnaus be motinos;

Švenčiausioji Širdžiai, tyroji Mergelė, Tėvo išrinktoji, 

Noriu būti tavo pusėje,

ne tam, kad priglaustum mane prie savo krūtinės,

bet kad priglausčiau tave prie manojo,

kuris, nors ir nevertas tavęs,

pripažįsta tave karaliene. 

Šiandien linkiu būti tuo, kurio lauki

palaikyti tau kompaniją,

tas, kuris atgailaudamas artinasi prie tavo Sūnaus

ir pripažįsta Jį savo gyvenimo Viešpačiu ir Valdovu.

Kaip tu Jį myli, padėk man Jį mylėti, 

kad aš nebūčiau kankintojas

kuris plaka tavo mylimąjį Sūnų.

Duok man savo meilę, kad mylėčiau Jį,

duok man rankas nušluostyti Jo dieviškąjį veidą,

duok man, mama, savo akis, kad matytu taip, kaip mato Jis, 

duok man savo tikėjimą, kad daugiau Jo neišsižadėčiau. 

Mistinė rožė, krikščionių pagalba,

tu esi meilės esmė,

kuris šiandien prieš mane sako:

„Žiūrėk, tai mano Sūnus: Aš atiduodu Jį už tave.

Štai kaip aš tave myliu, taip aš tave myliu,

su mano paties Sūnaus meile; štai kaip mes tave mylime“.

Pasimelskime:

Manęs nejaudina, mano Dieve, Tavęs mylėti

danguje tu man pažadėjai,

ir tai nėra pragaras, kurio taip bijau

tai skatina mane nustoti Tave įžeisti dėl to.

Tu mane išjudini, Viešpatie! Mane sujaudina pamatyti Tave

prikaltas prie kryžiaus ir išjuoktas,

Mane sujaudino tavo sužeisto kūno vaizdas,

Mane jaudina įžeidimai prieš Tave ir tavo mirtis.

Galų gale, tavo meilė mane sujaudina,

ir tokiu būdu,

kad net jei nebūtų dangaus, mylėčiau tave,

ir net jei nebūtų pragaro, bijočiau Tavęs.

Tu neprivalai man nieko duoti, kad aš tave mylėčiau,

Nes net jei nesitikėjau to, ko tikiuosi,

Mylėčiau tave taip, kaip myliu tave.

(Sonetas nukryžiuotajam Kristui, anoniminė ispanų kalba, anksčiau priskirta Šv. Teresei Avilietei)